21. Todėl, – taip kalba VIEŠPATS, –padėsiu štai kliūčių ant šios tautos kelio,kad ji ant jų sukluptų.Tėvai ir vaikai,kaimynai ir bičiuliai drauge pražus“.
22. Taip kalba VIEŠPATS:„Štai atžygiuoja tauta iš šiaurės krašto,didelė tauta, pažadinta nuo žemės pakraščių.
23. Ginkluoti lankais ir ietimis,žiaurūs ir negailestingi;jų ūžesys – tarsi jūros šniokštimas.Raiti ant žirgų, išsirikiavę mūšiui,prieš tave, dukterie Sione!“
24. „Išgirdome pranešimą apie juosir nuleidome rankas,pagavo mus baimėir kančios kaip gimdyves.
25. Neik iš namų į laukus,nesileisk į kelionę vieškeliu,nes priešo kalavijas – siaubas visur!
26. Ak, dukterie, mano tauta, vilkis ašutinę,voliokis pelenuose,gedėk kaip vienturčio sūnaus,liek gailias ašaras,nes staiga mus užklumpa žudikas.
27. Vertintoju savo tautoje paskyriau tave,valytoju,kad ištirtum ir vertintum jų elgesį.