22. Deja, mano tauta paika!Manęs jie nepažįsta!Jie – neprotingi vaikai,be jokios nuovokos.Jie gudrūs vien pikta daryti,o gera daryti nemoka“.
23. Pažiūrėjau į žemę, ir štaiji nualinta ir dyka!Žvelgiau į dangų, ir nebuvo jame šviesos!
24. Pažiūrėjau į kalnus, ir štaijie drebėjo,o visos kalvos svyravo priekin ir atgal!
25. Žvalgiausi, ir štainebuvo žmonių;net padangių paukščiai buvo išskridę!
26. Pažiūrėjau, ir štaiderlinga žemė buvo tapusi dykuma;visi jos miestai – griuvėsiai prieš VIEŠPATĮ,sunaikinti jo aitraus pykčio.
27. Taip kalba VIEŠPATS:„Tyrlaukiais pavirs visas kraštas,tačiau jo visai nesunaikinsiu.
28. Dėl to dejuos žemė,ir dangūs viršum jos apsigaubs juoda skraiste,nes aš pasakiau ir nesigailiu,nutariau ir neatšauksiu“.